Mano trumpos klajonės po Lvovą. (Ukraina 2018)

Lvove, kaip ir pačioje Ukrainoje lankiausi pirmą kartą.  Čia apsilankiau prieš tai pabuvojęs kituose dideliuose Ukrainos miestuose ir man šis miestas pasirodė turtingiausias iš visų.  Jau važiuojant  šaltu ir  neprabangiu autobusu iš Podolės Kameneco  miesto  mačiau, kad kuo arčiau Lvovo, tuo kelių kokybė gerėja, o atvykęs į autobusų stotį  užsisakiau šiltos arbatos, kad sušilti, mane aptarnavo maloni padavėja kalbėdama Ukrainiečių kalba.

 

Baigęs šildymosi ritualą išbėgu į gatvę ir pasiklausiu stotelėje moters, kuris autobusas vyksta į centrą? Ji nurodo 9 numerį , ir paklausdama iš kur aš atvykęs, gavusi atsakymą, jog iš Lietuvos maloniai nusišypso ir palinki geros kelionės.

Važiuoju su  „devintuku“ į centrą ir matau  begalę naujos statybos daugiabučių naujomis, švariomis sienomis, kurie nė iš tolo neprimena  tarybinių pastatų kurių gausu Ukrainoje.

Išlipęs iš autobuso pačiame miesto centre pamatau kaip gatvės šurmuliuoja nuo žmonių, visi kažkur skuba, lekia, o aš irgi skubu – pasislėpti nuo šalčio, nes atvykau į miestą  žiemą,  per didžiuosius šalčius.

Jau prieš vykdamas į Lvovą  turėjau idėją kiekvieną naktį miegoti vis  skirtinguose hosteliuose ir galiausiai įvertinti, kuris patiko labiausiai.

Man pasisekė, nes per šalčius nakvynės kainos buvo kritusios per puse, taigi nakvoti galėjau vos už 2-4 eurus. Pirmasis buvo „kino hostelis“, šeimininkas labai svetingas, daug nusimano apie filmus, todėl čia renkasi įdomesni žmonės, dalis iš jų domisi filmais.

Rusiškai šnekėtis Lvove nėra problema, nors dalis žmonių supranta ką tu jiems sakai, bet atsako ukrainietiškai, vėliau išsiaiškinau, kad jie taip protestuoja dėl šalį krečiančio karo.  Taigi, su hostelio šeimininku kalbėjomės rusiškai.  Peržiūrėjome kelis filmus, mat jo mėgstamiausias personažas-Čarlis Čaplinas, nieko nuostabaus, jei jau žmogus kinomanas, pagalvoju.

Visuomet kalbėdamas su žmonėmis bandžiau išsiaiškinti, ką gi ukrainiečiai galvoja apie Lietuvą ir visuomet tarsi vieningai sulaukdavau atsakymo-Dalia Grybauskaitė. Mūsų prezidentė tikrai gerai žinoma tarp ukrainiečių, jie sako, kad ją dažnai rodo per televizorių.

 

Antras pagal populiarumą atsakymas buvo toks, kad žmonės dažnai maišydavo Lietuvą su Latvija ir sakydavo, kad mūsų sostinė Ryga, vieną kart neapsikentęs paklausiau, kodėl ukrainiečiai taip neatskiria Latvijos nuo Lietuvos? Atsakydavo, kad labai panašiai skamba šalių pavadinimai.

Pats miestas šiek tiek primena Vilnių, tačiau daug kuo ir skiriasi, pavyzdžiui Vilniuje daugiau erdvesnių aikščių, parkų, kalvų, upių,o Lvove dominuoja gatvės gatvės ir dar kartą gatvės…

 

Miestas garsus savo kavos tradicijomis, šaltiniai teigia, kad čia daugiausiai kavinių pasaulyje tenkančių vienam gyventojui. Lvove gyvena kiek virš 700 tūkst. gyventojų , o štai kavinių aptiksi ant kiekvieno kampo ir -pačių įvariausių.

Hostelio šeimininko paklausiau, kodėl miestas tituluojamas kaip kavos ir kavinių miestas, jis atšovė nežinąs, tiesiog taip susiklostę, jog miestiečiai taip mėgstą kavą, kad kavinių kiekis susiformavęs natūraliai.

Viena iš įdomiausių kavinių kurioje lankiausi-„Lvovo kavos fabrikas“,  kur yra jauki kavinė su daug skirtingų patalpų, vakarais vyksta koncertai.

Man labiausiai čia patiko kava su ledais, užsisakiau puodelį ir išgėriau iš vieno gurkšnio, nes labai skanu buvo, o kitą dieną procedūrą pakartojau.

 

 

Viena iš įdomiausių kavinių kurioje lankiausi-„Lvovo kavos fabrikas“…

 

Kavos kainos čia svyruoja nuo 1  iki kelių eurų, bet apskritai, daugumoje miesto kavinių kavos kainos retai viršija eurą. Čia rasite ne tik kavinę, bet ir siuvenyrų krautuvėlę, bei pagal pageidavimus galėsite užsisakyti šviežiai maltos kavos, kainos kaip ir daug kur mieste nesikandžioja.

Kitas hostelis į kurį vykstu yra labai netoli Rynok aikštės-pagrindinės miesto aikštės. Tenka lipt iki 5 aukšto sena, tarybinius laikus primenančia laiptine.  Kiek pridususį mane pasitinka rami, mažai kalbi administratorė.

 Nieko nelaukęs stveriu fotoaparatą ir einu į gatvę, nors spaudžia šaltukas, kartas nuo karto vis užsuku į kokią parduotuvę pasišildyti.

Viena iš tokių – Roshen saldumynų parduotuvė, užeinu ir šokolado kvapas tiesiog smelkiasi į nosį, čia randu sveriamus saldainius, kuriuos įdėjus į maišelį pasveria ir priklijuoja kainą vietinis darbuotojas. Šis saldumynų fabrikas priklauso Ukrainos prezidentui  Perto Porošenkai ir pats pavadinimas „rošen“ siejamas su jo pavarde.

Kaip gi atvykus į Ukrainą neparagauti tradicinio patiekalo –barščių?  Šios sriubos receptą ukrainiečiai tobulino daug metų, o barščių rūšių šalyje yra apie 30 ir kiekviena iš jų turi  atskirus pavadinimus.

Užsuku į populiarų savitarnos restoraną „Puzata hata“, šį restoraną tikrai rekomenduoju išbandyti visiems kas viešėsite Ukrainoje, tai visas restoranų tinklas paplitęs visoje šalyje,  o kainos ir skonis tikrai geri. Taigi, įpila man tų barščių iš didelio puodo, ragauju tradiciškai su duona, skonis tikrai geras.

Apskritai Ukrainoje kainos restoranuose nesikandžioja, manau daugelyje restoranų (jei tai nėra prabangus restoranas) galima pavalgyti ir už 5 eurus, kartais ir už 2-3 eurus jeigu vis dėlto rinktumėtės pigesnį bufetą.

Didesnį prekybos centrą pačiame Lvovo centre surasti gali būti didelis iššūkis, nes jų beveik nėra, tik mažos parduotuvėlės, daugiausiai prekiaujančios specifinėmis prekėmis-suvenyrais, šokoladu, pieno produktais ir t.t., bet yra vienas didelis prekybos centras kuris vadinasi „Roksalna“ esantis Soborna skvere priešais Bernardinų vienuolyną.

 Žmonių šiame prekybos centre- tarsi būtų koks didelis išpardavimas, norint pasvert daržoves kartais tenka net laukti eilėje, taip yra dėl to, jog  mieste didelis prekybos centrų trūkumas, tačiau eilė prie kasų juda gana greitai, nes jų yra didelis kiekis ir darbuotojai dirba tikrai greitai.

 

Visai šalia „Roksalna“ prekybos centro yra nedidelis maisto turgus, kur galima įsigyti daržovių, pieno produktų, mėsos ir kt. Rekomenduoju čia įsigyti sviesto, jis labai švelnaus ir natūralaus skonio, valgant su duona jaučiasi natūralumas. Kartais galima ir pasiderėti del vienos kitos grivinos su turgaus prekeiviais ar persimesti vienu kitu žodeliu, pabendrauti.

 

Visai šalia „Roksalna“ prekybos centro yra nedidelis maisto turgus…

 

Lvovas garsėja ne tik kava, bet ir gražiomis moterimis, dėl to čia netrūksta turistų iš Turkijos, kurie ypač mėgsta ukrainietes , jie mėgsta čia  lankytis naktiniuose klubuose. Viename iš hostelių teko matyti daug turkų, kurie kas vakarą išeidavo į naktinį klubą ir grįždavo maždaug paryčiais. Ir taip visą mėnesį, sakė Artioma-hostelio darbuotojas…

Ketvirtą  atvykimo dieną keliauju į trečiąjį hostelį, bandau skambint į duris,  ir nežinau kurį tiksliai mygtuką spausti, tad spaudžiu visus iš eilės ir pagaliau išgirstu švelnų moterišką balsą per garsiakalbį, užeinu, čia iškarto sutinku rusakalbius iš Odesos, sako , jog šitame hostelyje taip šalta, kad tenka net sedėti su striuke, visa laimė, kad išvyksime jau rytoj, sako viena moteris. Pasakau, kad atvykau iš Lietuvos, o moteris dėl to labai nustemba, sako, pamaniusi, kad būsiu vietinis ukrainietis.

Bet pats hostelis, jaukus, gražios baltos sienos, pilkšvo atspalvio grindys, baltos lovos,  man labai patiko ir dėl to šaltis nebuvo toks jau baisus.

Keliauju apžiūrėti centrinės miesto aikštės  (Ploshcha Rynok) Tai pagrindinė Lvovo miesto  aikštė, ji laikoma miesto centru jau  daugiau kaip 500 metų ir saugoma UNESCO pasaulinio paveldo sąraše.

Čia žmonės mėgo burtis  dėl įvairiausių renginių, vykdavo  apsipirkinėti  turguje. Aikštė apsupta  44 namais, kurie atspindi XVI–XX a. architektūros tendencijas. Aikštėje itin daug  muziejų, galerijų ir kavinių , čia stovi ir įspūdinga miesto rotušė, kur susirenka  gatvės muzikantai, vietiniai gyventojai  ir turistai.

 

Galima pakilti  į jos bokštą , kur  atsiveria nuostabi Lvovo panorama…

 

nuo XIV a. Lvovas turėjo  daugiau kaip vieną Rotušę. Dabartinė statyta XIX a. Vienos klasikiniu stiliumi. Galima pakilti  į jos bokštą , kur  atsiveria nuostabi Lvovo panorama (norint apsilankyti bokšte reikia mokėti mokestį) . Nuo rotušės bokšto galima pamatyti beveik visą miestą, tad tikrai verta nepatingėti užsilipti laiptais.

Gatvės Lvovo senamiestyje nuklotos senovišku, akmeniniu grindiniu, kuris suteikia miestui romantišką atmosferą. Aš apskritai manau, kad vasarą Lvovas visiškai kitoks, kai viskas sužaliuoja, pražysta parkai, gėlės, žmonės vaikšto lengvesniais darbužiais, lengvesniu ir lėtesniu žingsniu,  daugiau šypsosi.

Bet kai šalta, tuomet Lvovo gyventojai skuba įlyst į kokią kavinę ar parduotuvę, kad apšilti, pasišildyti, ir skuba eiti į kitą  šiltą vietą, kad nesušalti, galbūt todėl man pasirodė , kad žmonės gatvėse  labai skubantys, nes į Lvovą atvykau iš mažesnio Ukrainos miestelio, Podolės Kamenetso kur gyvenimas daug ramesnis, žmonės lėti, niekur neskubantys.

Man kaip vilniečiui, kur nėra tramvajų Lvovas išsiskiria būtent jais, jie važinėja ties senamiesčio senuoju grindiniu ir tai yra savotiškai  įdomu, nes važiuoja gana lėtai ir įsilieja į bendrą miesto foną, taip sukurdami išskirtinį miesto veidą. Viena pažįstama moteris iš Lvovo man yra sakiusi, kad miestas nupirko senus tramvajus  būtent iš  Prahos miesto ir juos pritaikė Lvovo miesto bėgiams.

Netrukus tuo įsitikinu, sėsdamas į seną tramvajų riedu link Lyčiakovo kapinių ir tramvajaus kamputyje pamatau dar nenutrintą užrašą „Praha“. Tramvajaus kaina man pasirodė tikrai pigi, vos 3 grivinos, tai kiek daugiau nei 10 euro centų.

Lyčiakovo kapinės  visų pirma nustebino tuo, kad už įėjimą reikia mokėt apie 20 grivinų (70  euro centų) ir tau duoda bilietą.  Jei norite fotografuoti, reikia sumokėti dar apie 10 grivinų (33 euro centai) Tai itin didelės kapinės,  lyginamos net su Paryžiaus kapinėmis.

Nuo 1787 metų  kapinėse buvo laidojama miesto aukštesnioji ir vidurinioji  klasė, inteligentija , meno, kultūros, mokslo žmonės, kariai, sukilimų dalyviai, karų ir NKVD aukos. Lenkai  bei  ukrainiečiai…

Lyčiakovo kapinėse palaidotas žymus  ukrainiečių  poetas Ivanas Franko.  Kapinėse laidojama ir dabar. Čia amžino poilsio gula Rytų Ukrainoje žūstantys  kareiviai.

 

Lyčiakovo kapinės-tai itin didelės kapinės,  lyginamos net su Paryžiaus kapinėmis…

 

Kadangi kapinėse lankiausi žiemą, kai viskas buvo apsnigta, neteko matyti  kapinių  augmenijos, tačiau patiko  lengvai apsnigtos skulptūros, įsiliejusios į  baltą sniego foną.

Toliau klaidžiojant po miestą likimas mane nuveda link Aukštutinės pilies kalno, tenka lipti pabarstytais žvyru takais, nes kalnas padengtas lengvu leduku, toliau tenka lipti metaliniais laiptais, pakeliui  matant metalinį bokštą  kurio viršūnė vos matyti, kol galiausiai prieinu prie pačios pilies, nors pilimi tą kauburį sunku ir pavadinti, labiau primena kokį piliakalnį, kaip vėliau paaiškėjo, kad   kadaise čia  stovėjo istorinė pilis, o  dabar stovi 300-osioms Liublino unijos metinėms atminti 1869 m. supilta kalva.

Jei norite pailsėti nuo miesto triukšmo, lipkite į šį kalną ir pasigrožėkite miestu iš viršaus,  čia atsiveria puikus vaizdas į Lvovą, kur įrengta  apžvalgos aikštelė, lankytis kalvos viršūnėje galima visiškai nemokamai.

Lvove,  mažiau nei kituose Ukrainos miestuose jaučiasi kad šalyje vyksta karas, čia žymiai mažiau kareivių vaikšto gatvėmis, nei, kad pavyzdžiui kokiam Kijeve.

Jeigu Kijeve man teko matyti  šimtus uniformuotų kareivių gatvėse, tai Lvove praeina vos vienas kitas, pastebėjau, kad žmonės čia apskritai vengia ar nervinasi kalbėti  karo Ukrainoje tema, tad geriau su vietiniais kalbėtis švelniai, subtiliai užsiminti, bet neįžeidinėti ar ginčytis, paprasčiausiai jei matai, kad žmogus nenori kalbėtis, tai pereiti prie kitos temos.

Lvovo , kaip ir kitų Ukrainos miestų,  kuriuose man  teko lankytis  gyventojai  labai panašaus charakterio į lietuvius, ramūs, paprasti, gal kiek rimtesni. Rimtumas veide, sakyčiau vienintelis kiek ryškesnis ir išskirtinesnis ukrainiečio bruožas, kurį  pastebėjau visur kur lankiausi. Bet bendraujant su ukrainiečiu sunku pasijaust, kad būtum kažkur labai toli nuo Lietuvos.

 

Paskutinę viešnagės Lvove dieną vaikštinėdamas gatvėmis susipažinau su keliomis merginomis, viena iš jų buvo vardu Olia, ji man plačiau papasakojo apie Lvovą, mat pasirodo miesto pavadinimas ukrainiečių kalba reiškia „liūtų miestas“. Manoma, kad tokį pavadinimą miestas gavo dėl daugybės liūtų randamų miesto architektūroje. Tūkstančiai  jų  randama skulptūrose ir  pastatų puošyboje, kaip piešiniai  bei skulptūros pavidale.

 

Taip pat ji pasakojo, kad Lvovas  tituluojamas kaip vienas  gražiausių Europos miestų  ir kartais vadinamas „Mažasis Paryžius“, „Mažoji Viena“, tokie pavadinimai suteikti dėl  panašumų ne tik  su Prancūzijos, Austrijos ar  Italijos miestais , bet ir su Lenkijos,  Čekijos ir kt.

 

Lvovas tituluojamas kaip vienas gražiausių Europos miestų, kartais vadinamas „Mažasis Paryžius“…

 

Kita mano pašnekovė papasakojo, jog  atvyko   studijuoti į  Lvovą  iš Lenkijos, sakė, kad mieste daug studentų, kurie atvyksta į miestą studijuoti pagal mainų programas. Vienas žymiausių universitetų čia pavadintas Ivano Franko vardu ir įsikūręs visai šalia tokiu pačiu pavadinimu pavadinto parko.  Kadangi pašnekovė  buvo mažai pažystanti miestą,  nueiname paragauti  mano mėgstamiausios kavos su ledais.

 

Naktinis Lvovas visai kitoks.  Romantiškai apšviestos gatvės sukuria gerą atmosferą ramiems pasivakčiojimams jaukiomis miesto gatvėmis. Ypač smagu naktį Rynok aikštėje, kur verda naktinis gyvenimas, barai, kavinės, restoranai iš visų kampų kviečia užeiti  pasimėgauti  kava ar alumi, kartais groja gatvės muzikantai aikštei pridėdami dar daugiau gyvumo.

Prieš paliekant miestą rekomenduoju užeiti į Roshen saldainių parduotuvę  ir lauktuvėm  nupirkti pačių įvairiausių saldainių ar šokoladų, nuo kurių piniginė tikrai stipriai nepalengvės, tačiau šeimai ar draugams tikrai parvešite kažką išskirtinio ir pagaminto būtent Ukrainoje.

 

Pasikrovęs į kuprinę saldainių vykau  į stotį iš kur judėjau link namų. Autobuse  vykstančiame į  Varšuvą  pasikalbu su moterimi iš Lvovo, ji mane pavaišino saldainiais, obuoliu ir kava.

 

Taip pat skaitykite:

Trumpas kelionių vadovas po Ukrainą. Informacija keliaujantiems į Ukrainą.

 

Parašykite komentarą